Kaip Dievas palaiko ryšį su gyvosiomis būtybėmis

„Tada jis priartatėjo prie Viešpaties ir atsistojo priešais Jį, rodydamas savo blizgantį transcendentinį kūną, dėvėjo aukso papuošalus ir buvo nulenkęs galvą. Tuomet Viešpats Śri Kṛṣṇa, juslių valdovas, tarė:“

tam aprcchadd hrsikesah pranatam samupasthitam
dipyamanena vapusa purusam hema-malinam

KOMENTARAS

Tada, kai pitono kūnas buvo transformuotas į žmogaus išvaizdos pusdievio kūną, Jis parodė nuolankumą, kaip civilizuotam asmeniui. Civilizuotas asmuo elgiasi nuolankiai, ir pripažįsta, kad yra veikiamas materialios sąmonės, todėl atvirai priima atsidavimo tarnystę.

Savanaudiški žmonės mano, kad nėra reikalo nerimauti apie tai, kas nutiks jiems po mirties. „Niti Śastra“ atskleidžia tokių arogantiškų ir siaurai mąstančių žmonių prigimtį, suskam kastham ca murkham ca na narmyati vinasyati.

Arogantiški kvailiai yra tarsi sausos medinės lazdelės, kurios geriau sulūš, negu leisis būti lankstomos. Tokiems žmonėms „Bhakti Rasayanam“ pataria:

dhrte hi bhave bhagavt padaptih
sarvatra siddheti kimatra citram
tyakte hi bhave'pi sa citramasid
vidyadharo nama sudarsanas ca

„Nėra jokios abejonės, kad kiekviena Viešpaties dalelė atneša naudos visoms gyvoms būtybėms. Atsidavimo tarnystės metu gauti palaiminimai raminančiai veikia sąmonę, tačiau, jei sąmonė nėra dieviška – tuomet palaiminimai atrodo grubūs ir šiurkštūs.

Pusdievis Sudarśana yra pavyzdys, kuomet iš pitono, jis pavirto į gražios išvaizdos pusdievį. Jei asmuo tampa nuoširdžiu bhaktu – tuomet jis gaus raminančius Viešpaties palaiminimus. Tačiau jei asmuo išlieka arogantiškas – tuomet jis gaus skaudžias pamokas.“

[Jo Dieviškoji Malonė Mahāmaṇḍaleshwar Mahant Kṛṣṇa Balarām Svāmī Prabhupāda, „Śrīmad Bhāgavatam“, 10.34.11, išvertė Bhaktin Akvilė]