Mes neturėtume prisidėti prie žudymo

Neišmintinga būtų sakyti, Jėzus valgė žuvį, todėl mes galime žudyti ir valgyti žuvis. Reiktų prisiminti, kad Jėzus taip pat sukūrė ir daugybę žuvų. Todėl, kol mes turime kūrybinę galią, neturėtume įsitraukti į žudymą. Galite tarsi sakyti „nežudyk“, ir teigti, kad šis žodis yra skirtas nežudyti žmonėms, o ne gyvūnams. Ši nuostata buvo priimta Augustino valdymo laikais, nes jis tarsi atskyrė gyvūnų ir žmonių sielas.

Kitos gyvos būtybės nužudymas yra vadinamas žudymu, tokį apibrėžimą rastume žodyne. Vedinis standartas teigia, kad už kiekvieną nužudytą gyvą būtybę asmuo netenka savo gyvenimo, nes Dievo akyse kiekviena gyvoji esybė yra vienodos vertės. Jei tiesiog stebėsime gyvūnus, savo augintinius, ar zoologijos sode esančius gyvūnus, tuomet matysime, kad jie elgiasi beveik kaip žmonės. Jie valgo, miega, rūpinasi palikuonimis, kovoja už būvį, galvoja, jaučia, ir reaguoja į kreipimąsi. Tokius dėsnius pastebėsime gyvūnų tarpe.

Kadangi gyvūnų intelektas ir emocijos nėra tokios išsivysčiusios kaip žmogiškųjų būtybių, mėsos valgytojai pateisina gyvūnų žudymą dėl maisto. Ar mes turėtume nužudyti protiškai atsilikusius žmones, ar vaikus, dėl to, kad jie nėra pilnai išsivystę? Mūsų Dvasinis Mokytojas Šrila Prabhupada kartą pasakė: „Dievas yra Aukščiausiasis Tėvas kiekvienai gyvai būtybei.“ Jei tėvas turi daug vaikų, kai kurie yra išsilavinę, o kiti nėra protingi. Tačiau, jei protingasis sūnus pasakytų savo tėvui: „Mano brolis nėra labai protingas, leisk man jį nužudyti, ar tėvas sutiktų su tokiu pasiūlymu?“ Žinoma ne.

Jei Dievas yra aukščiausias Tėvas, kodėl Jis turėtų leisti žudyti gyvūnus, kurie taip pat yra Jo sūnūs? Jei nesiekiame pažangos ir netampame vegetarais, tuomet kanibalizmas yra sekantis žingsnis. Juk net esame girdėję kanibalizmo istorijų moderniojoje visuomenėje.

[Jo Dieviškoji Malonė Mahāmaṇḍaleshwar Mahant Kṛṣṇa Balarām Svāmī Prabhupāda, „Sveikas ir išmintingas pasirinkimas“, p. 16, išvertė Bhaktin Akvilė]