Maldos, sklindančios iš širdies

„Aukščiausiasis Viešpats sukūrė ugnies aukojimo atlikimo taisykles ir kitas apvalymo funkcijas, kuriose visi brahmanai sutelkia savo protą, ir intelektą panaudoja Jo patenkinimui. Jis yra pripildytas žiniomis ir yra aukščiau bet kokio palyginimo. Jis yra didžiausias, visa persmelkiantis, visa ko šaltinis, kiekvienos gyvybės kūrėjas, visų dievų Dievas ir kiekvienas turėtų kasdien Jam melstis.“

yunjate mana uta yunjate dhiyo
vipra viprasya brhato vipascitah
vi hotra dadhe vayunavid eka
inmahi devasya savituh paristutih

KOMENTARAS

Žmogiškosios būtybės yra vadinamos „prarthi“ ir reiškia žmogų, kuris prašo, arba asmenį, kuris elgiasi nuolankiai. Viešpats yra vadinamas „prarthita“ ir reiškia asmenybę, kuriai visi meldžiasi, arba asmenį, kuris jau yra išvaduotas. Bendravimo procesas yra vadinamas „prarthana“, arba malda. Jei asmuo bus tikrai nuolankus, tuomet Viešpats išpildys visus troškimus. Kaip teigiama „Sakuntalam“, utsarpini khalu mahatam prarthana, tikras ir nuoširdus prašymas, sklindantis iš širdies, yra vadinamas malda." Tikras Dvasinis Mokytojas išmano maldos meną. Jei Dvasinis Mokytojas atitinka šventraščių nurodymus, tuomet mokinys pajus tyrą susidomėjimą dvasine praktika. Tuomet maldos atneš trokštamą rezultatą. Jei Dvasinis Mokytojas yra tyras ir atitinka šventraščiuose aprašytus požymius, tačiau mokinys nuoširdžiai nesimeldžia – tuomet tokios maldos neatneš trokštamo rezultato.

Jei mokinys yra rimtai pasiryžęs siekti dvasinės praktikos, o mokytojas neatitinka šventraščiuose nurodytų reikalavimų – tuomet tokios maldos bus neefektyvios ir neduos trokštamų vaisių. Todėl Guru ir mokinys turi tiek būti tobuli ir kvalifikuoti, remiantis savo statusu, tuomet Viešpats išklausys tokias maldas. Viešpats glūdi širdyje ir žino kiekvieną mūsų mintį, todėl šventraščiai teigia, kad maldos turi būti nuoširdžios, autentiškos ir iš širdies.

[Jo Dieviškoji Malonė Mahāmaṇḍaleshwar Mahant Kṛṣṇa Balarām Svāmī Prabhupāda, „Śvetāśvatara Upaniṣad“, 2.3, išvertė Bhaktin Akvilė]