Visa tiesa apie ISKCON

Buvo labai įdomu išgirsti įvairias istorijas ir skirtingus nutikimus su visomis detalėmis, kurie įvyko ŚRĪ KṚṢṆA BALARAM SVAMIDŽIUI dėl ISKCON lyderių kaltės. Tai ne vien tik žodiniai pareiškimai, bet ir tiesioginiai fiziniai išpuoliai. Perskaitęs keletą „Facebook“ komentarų, man pasidarė smalsu sužinoti apie ISKCON lyderių ir jų pasekėjų priežastis, kodėl jie tokie žiaurūs ŚRĪ KṚṢṆA BALARAM SVAMIDŽIO atžvilgiu. Taigi, aš pagalvojau, jog turi būti keletas paslėptų priežasčių. Bandydamas suprasti paslėptuosius motyvus, aš nuolankiai kreipiausi pas Svamidžį ir tiesiogiai jo paties paklausiau. Jo žodžius užrašiau žemiau:

ŚRĪ KṚṢṆA BALARAM SVAMIDŽIO pasisakymas

Praktiškai kalbant, nė vienas iš šiandienos ISKCON lyderių ir jų pasekėjų, galima sakyti, nėra vaišnavai. Jei jie būtų vaišnavais – jie pasinaudotų galimybe susiburti su tikraisiais vaišnavais, kokius šiandiena sutikti yra labai reta galimybė. Tačiau šie lyderiai tapo labai pavydūs jau pačią pirmąją savaitę, kai aš prisijungiau prie Śrilos Praphuphados judėjimo Vrindavane. Kuomet Śrilos Prabhupados norėdavau paklausti dėl iniciacijos gavimo – kiekvieną kartą jis man sakydavo, kad aš jau esu Guru ir man nereikia inicijacijos (nes esu Vrajavasi).

Prie Śrilos Prabhupados judėjimo aš prisijungiau jau turėdamas vaišnavo išsilavinimą, mokėdamas 30.000 sanskrito posmų ir taip pat išmanydamas vedų šventraščius bei kultūrą. Deklamuodavau sanskrito posmus kiekvieną rytą po rytinių švarinimosi procedūrų, tam, kad jų nepamirščiau, ir jei jie išgirsdavo – akimirksniu tapdavo labai pavydūs, nes tuomet nemokėjo nei vieno sanksrito teksto, ką jau ir bekalbėti apie tūkstančius.

Gimiau švenčiausioje šalyje šioje planetoje, Śri Vrindavano Dhamoje Shrotriya brahmano šeimoje ir esu vienintelis Śrilos Prabhupados Vrajavasi mokinys.

Niekada nesu valgęs net svogūno ar česnako, nei gėręs jokios kavos ar arbatos, juo labiau valgęs mėsą, žuvį, ar kiaušinius bei gėręs bet kokį alkoholininį gėrimą per visą savo gyvenimą. Jie visi išbandė šiuos dalykus, ir dar blogiau, kalbant apie mitybą, jie valgė švenčiausia gyvūną – karvę. Kṛṣṇa labai myli karves.

Per pastaruosius 5000 metų, šiuo metu aš esu vienintelis Vrajavasi brahmanas, kuris nešioja šafrano spalvos drabužius ir gavo iniciaciją iš nenutrūkstama grandine einančios mokinių sekos, kuri vadinama parampara. Žinant tai, visi ISKCON'o lyderiai visada elgėsi labai keistai mano atžvilgiu.

Kalbant apie tikrąjį žinojimą, nei jei sudėtume visas ISKCON'o lyderių ir jų pamokslautojų žinias – jie neturi tiek daug dvasinių žinių kaip aš. Aš išmanau kiekvieną vedinės veiklos sritį.

Inicijacijos dieną Śrila Prabhupada paėmė mano naudotus karoliukus ir sukalbėjo tris ratus ant jų savo kambaryje vienas pats ir poto man atidavė tuos pačius karoliukus. Visiems kitiems, kuriuos jis iniciavo, jis naudodavo tik naują karoliukų rinkinį. Esu vienintelis Śrilos Prabhupados mokinys šioje planetoje, kuriam jis naudojo pradėtus naudoti karoliukus ir iniciavo ne viešai. Śrila Prabhupada apie tai papasakojo savo vakariečiams bhaktams, kad jis sukalbėjo tris japos ratus ant mano karoliukų.

Kai jie skaito paskaitas, ir jei taip atsitinka, kad aš juos susitinku – jie labai išsigąsta mano buvimo. Śrila Prabhupada paprašė manęs surinkti pinigus Kṛṣṇa Balaram šventyklos įkūrimui Vrindavane. Aš surinkau daugiausia pinigų tarp visų Indijos, ir ne Indijos bhaktų tuo metu. Esu vienintelis Śrilos Prabhupados mokinys, kuris baigė mokslus senojoje ir autentiškoje Gurukulos mokykloje. Jie suvokia, kad negalės gryžti atgal į Dievo karalystę ir jie žino, kad aš jau turiu užsirezervavęs vietą dvasiniame pasaulyje.

Kai mūsų „Ekadašio“ knyga buvo atspausdinta ir pradėta dalinti, visas ISKCON'as pradėjo laikytis ekadašio, net nemiegodavo per naktį.

Kadangi aš nevagiau pinigų, neėmiau jokių komisinių mokesčių ar netinkamai panaudojau nors vieną centą, niekada niekam nedaviau jokio kyšio ar reikalavau pirmos klasės bilietų. Manęs niekada nedomino prabangus gyvenimas, o jie visi yra suinteresuoti tais dalykais. Jie jaučiasi labai nepatogiai. Aš buvau ir vis dar esu paprastas bhaktas, kuris nėra ir nebuvo susidomėjęs jokia materialia pozicija, tačiau jie visados prieštaravo Śrila Rupa Gosvamio taisyklėms, kurios išdėstytos „Bhakti Rasamirtha Sindhu“ („Atsidavimo nektaras“).

Kai aš pradėjau rašyti knygas, tokias kaip „Vaishnava Kantha-Hara“, jie paprašė manęs jiems mokėti 10 dolerių per valandą už knygos redagavimą, naudojant taisyklingą anglų kalbos standartą. Jie praktiškai sunaikino „Vaishnava Kantha-Hara“, nors ir užtruko šimtus valandų. Toje knygoje aprašyta daugybė vaišnaviškų taisyklių apie kurias jie nėra net girdėję. Dėl savo milžiniško pavydo ir nenoro, kad aš išgarsėčiau, jie padarė viską, kas geriausia, ir sunaikino teisingą knygos pateikimą.

Kartą Jo Didenybė Jayadvaita Svami man atnešė „Bhagavad Gitos“ rankraščius į mano kambarį, kad sužinotų mano nuomonę. Jis pasakė, kad šiuo metu redaguoja „Bhagavad Gitą“, nes ankstesnis redaktorius nežinojo, ką jie daro. Kai aš pažiūrėjau į rankraštį, kurį man davė, aš pastebėjau, kad dalis yra atspausdinta, o kita dalis - užrašyta ranka. Aš paklausiau Jayadvaitos Svami, ar rankraštis buvo užrašytas paties Śrilos Prabhupados. Śrila Prabhupada yra indusas ir anglų kalba nėra jo gimtoji kalba, todėl bet koks rankraštis turi atitikti kalbos normas. Bet Jayadvaita Svami atsakė, kad Śrila Prabhupada nespausdino mašinėle. Kažkas kitas visa tai padarė. Galime daryti išvadą, kad visos knygos, kurios priklauso Śrilai Praphuphadai yra redaguota medžiaga. Aš pasakiau jam, kad jis neturėtų taip daryti. Tai yra labai žeidžiantis dalykas, kad po autoriaus mirties knygos buvo pakeistos. Jayadvaita Svami labai supyko ir pasakė Hridayanandai, Tamal Kṛṣṇa Ravindrai Svarupai, Gopiparanadhanai, Dravidai ir kitiems apie tai. Todėl jie kartu nusprendė veikti prieš mane. Argi tai nepakankami įrodymai jų ne vaišnaviško elgesio ir nevaldomo pavydo?

Nuo tada jie ieško bet kokių būdų suteršti mano vardą visuomenės akyse, bet jie neranda nieko, nes aš buvau laikomas sąžiningu ir paprastu bhaktu ISKCON'e tuo metu. Taigi jie paprašė vienos savo draugės veikti prieš mane. Jie sukūrė krūvą melo, tam kad jie galėtų įgyvendinti savo nuodėmingus tikslus ir nuteikti bhaktus prieš mane. Jie teigė, kad aš turėjau lytinių santykių su ja. Jie norėjo, kad aš jiems įrodyčiau, jog jie man atvedė tą moterį, ir jei tai tiesa – prašė paversti ją varle. Koks juokingas pasiaiškinimas. Man net nebuvo leista apsiginti ir viešai išsakyti savo nuomonės. Tokie melagingi įtarinėjimai tik dar labiau įrodo jų priešiškumą ir nekontroliuojamą pavydą. „Niti Śastra“ teigia:

DURJANENA SAMAM SAKYAM DVESAM NAPI CA KARAYET
USHNO DAHATI CANGARA SITAH KRSNAYATE KARAM

„Nei vienas asmuo neturėtų megzti draugystės, ar ginčytis su klastingu bendraminčiu, nes nedorėlis visada bus pavojingas, taip kaip karšta anglis visuomet nudegins. Anglis yra kieta ir paliks juodas žymes ant kūno.“

Po to kai aš palikau ISKCON'ą ir išvykau gyventi į Vakarų Virdžiniją (JAV) mažoje kabinoje kartu su savo dvasiniu broliu ir sekretoriumi, tuo metu, šviesiaodžiu amerikiečiu Dharma das. Jie buvo vis dar nepatenkinti dėl melo ir kaltinimų prieš mane, tuometinis ISKCON'o GBC Rupanuga Prabhu pasirūpino, kad tam tikri asmenys vakare pradėtų šaudyti į mano kabiną. Būdamas užsieniečiu iš Vrindavano, kuris gyvena Amerikoje, ir žinant, kad vieną dieną aš vistiek turėsiu mirti, aš per daug nesijaudinau kas mums nutiks, bet amerikietis Dharma (mano dievo brolis) drebėjo tarsi medžio lapas vėjuotą dieną. Kai tai nutiko, šerifas (policijos šefas) paskambino ir pasakė, kad aš neturėčiau ten pasilikti. Pats Rupanuga buvo minimas kaip vienas iš tų, kurie bandė kėsintis į mano gyvybę. Po kurio laiko aš pats sutikau Rupanugą Prabhu, tuometinį GBC pirmininką ir paprašiau jo paaiškinti viso to priežastis. Rupanuga per daug nesureagavo ir tada aš jam pasakiau: „mes niekada nesėdėjome kartu ir aš niekada nieko prieš jus neturėjau. Tai yra priešiškumas iš praeitų gyvenimų, nes vaišnavai taip nesielgia.“ Visa tai išgirdęs, jis iš gėdos nuleido galvą žemyn.

Vieną dieną Satsvarupos sekretorius Baladev Das pastebėjo mane vieno induso namuose, kur gyvenau iki tol, kol aš oficialiai atsistatydinau iš šių dienų ISKCON'o ir jis man pranešė, kad visi GBC vadovai rengiasi sunaikinti mane. Kodėl jie nori ,,sukramtyti ir išspjauti mane“ jei aš, jų žodžiais kalbant, esu „dvokiantis mažylis indusas“, kurio niekada nedomino jokios pareigos, vardas, šlovė ir garbinimas. Kokiu būdu jie tikėjosi sunaikinti mane?

Daugmaž tuo metu prieš palikdamas ISKCON'ą, dieną prieš Janmastamį, man paskambino Rupanuga ir pasakė, kad aš negaliu įžengti į Potamoc (JAV) šventyklą į Janmastamio šventę. Aš paklausiau jo dėl kokių priežasčių aš negaliu tenai apsilankyti, ir jis man nenurodė jokios priežasties, išskyrus tai, kad toks yra įsakymas. Aš jam atsakiau: „mes kviečiame visus ne bhaktus pas mus ateiti į šventyklą. Mes kviečiame visus mėsos valgytojus ir narkomanus. Aš esu Śrilos Prabhupados mokinys, kuris gyvena JAV, svetimame krašte. Kodėl aš negaliu ateiti ir dalyvauti renginyje bei gauti Viešpaties Kṛṣṇos daršaną (malonę)? Krsna yra vienintelis, kurį pažystu nuo gimimo.“ Jie man tiesiog pasakė: „jeigu ateisi – būsiu perduotas policijai.“ Tai buvo būtent jo žodžiai. Kaip gali bhaktas, to paties Guru mokinys ir dvasios brolis, kuris yra nekaltas, ir niekam nekenkia, būti perduotas policijai tik todėl, kad norėjo gauti daršaną per Kṛṣṇos gimtadienį. Kṛṣṇa nėra mano perimtasis Dievas. Kṛṣṇos sąmonė nėra mano perimtoji religiją, tai mano tradicija, bet iki šių dienų jis niekada nepasakė man jokios priežasties, kodėl nori įduoti mane policijai. Ką jis galėtų pasakyti? Tarsi galėtų sakyti, kad aš kada nors šaudžiau. Aš niekada nepaliečiau jokio ginklo savo gyvenime. Niekada nevogiau, nesivėliau į konfliktus ar persekiojau kurią nors moterį. Aš nieko blogo niekam nepadariau. Jis turėtų pateikti priežastis, tačiau niekada nei vienos rimtos priežasties taip ir nepateikė.

Kartą gavau ranka parašytą ir asmeniškai įteiktą laišką, kuris buvo parašytas Gopal Kṛṣṇos Gosvamio. Ten buvo nurodyta, kad aš nepardavinėčiau jokių knygų, žurnalų, ar lankstinukų iš BBT už bet kokią kainą. Kas taip nusprendė? Knygos yra nemokamai dalijamos įvairiomis progomis netikintiesiems, kurie jas poto netgi ir išmeta į šiukšlinę, tačiau man buvo neleista pardavinėti jokių knygų bet kokia kaina.

Vėliau, kai rašiau „Bhagavad Gitos“ komentarus anglų kalba, aš ieškojau redaktorius, ir radau vieną, tačiau man nežinant mano redaktorius buvo papirktas, kad pakeistų mano komentarus, tačiau jis suprato mane, nes aš jam kažkiek patikau. Jis nespėjo visiškai sugriauti knygos esmės, bet pakeitė daugybę dalykų.

Tol, kol Raudonojo akmens šventykla stovės Vrindavane, ir kol mūsų knygos bus pasiekiamos šioje planetoje – aš gyvensiu, net jei jie sugebės mane nužudyti. Aš gyvensiu amžinai savo knygų dėka. Jie pavydi, nes žino, kad aš gyvensiu amžinai, tačiau jie mirs vieną dieną ir niekas jų neprisimins.

Tik dėl savo nevaldomo pavydo, jie atsiuntė ponią iš Lenkijos, kuri yra Trivirkram Svamio mokinė, į mūsų Raudonojo akmens šventyklą. Iš pradžių ji sėdėjo trijų metrų nuo manęs atstumu, ir staiga ji pradėjo artėti link manęs, užsilipo ant mano simhasanos ir uždėjo savo dešinę koją man ant galvos. Ar toks yra vaišnavų etiketas? Aš netikiu, kad tokie dalykai egzistuoja net žemiškąjame karminių žmonių gyvenime, tačiau taip man iš tikrųjų atsitiko.

DURJANO NARJAVAM YATI SEVYAMANO’PI NITYASAHA

„Nedoras asmuo niekada nepakeis savo nuotaikos ir elgesio, net jei jis nuolat tarnavo ilgą laiką.“

Kaip ironiškai tai galbūt ir beskambėtų, tačiau kai kurie ISKCON'o lyderiai ateina pas mane ir individualiai klausia atsakymų į tam tikrus sudėtingus dvasinius klausimus, į kuriuos negali atsakyti niekas kitas. Aš jiems vistiek pateikiu teisingus atsakymus, nes tokia yra vaišnavų taisyklė. Visada elgiuosi teisingai net su priešu, kuris ateina paklausti manęs dvasinių klausimų. Aš visada atsakau į jų klausimus ir jie nustojo ateiti pas mane tik tada, kai aš pradėjau viešai kalbėti apie jų ne vaišnavišką elgesį.

Šie ISKCON'o lyderiai žino, kad savo širdyse jie nėra tyri atsidavusieji. Jie tiesiog nori gauti žmonių aukas. Jie gali džiaugtis gyvenimu, gyventi prabangiai, gauti pagarbą iš bhaktų ir būti pašlovintais. Tačiau vadovaujatis vedų šventraščiais, toks jų pačių lyderiavimas nuves juos į pragarą, nes jie yra sukčiai ir neseka autentiško dvasinio gyvenimo pavyzdžiu.

Praktiškai niekas šiomis dienomis nemėgsta ISKCON vakaruose, ypatingai Amerikoje. ISKCON šventyklos yra išlaikomos indusų ir šventyklų programų dalyviai taip tap dauguma indusai. Vos keletas amerikiečių tampa atsidavusiais. ISKCON'e kiekvienas dažniausiai nešioja kelnes ir marškinius už Indijos ribų, ir beveik niekas nebenešioja vaišnaviškų drabužių už šventyklos ribų. Śrila Praphuphada daug pamokslavo, tačiau šiandienos ISKCON'o vadovai netinkamai elgiasi. Jie mums pavydi, nes pas mus ateina vis daugiau tyrų bhaktų.

Śrila Prabhupada įdėjo daug pastangų, kad įsteigtų savo centrus visame pasaulyje, o jie net nesugeba jų išlaikyti. Dauguma centrų yra parduoti, o pelnas pasisavintas ar prarastas. Kai kurios šventyklos šiuo metu parduodamos ( pavyzdžiui Niujorko). Priešingai nei jų valdymo filosofija. Mes stengiamės kurti centrus ir šventyklas ir jie mato, kaip mums puikiai sekasi tai padaryti. Jie taip pat stebi mūsų rašomas knygas ir knygų rinkinius. Jie labai pavydėjo, kai pamatė mūsų „Śrīmad Bhāgavatam“ dešimtą ir vienuoliktą dalis. Jie žino, kad jų knygos nėra tobulos, kai tuo tarpu mūsų „Śrīmad Bhāgavatam “ parašytos nepriekaištingai.

ISKCON šventykla Vrindavane buvo įsteigta prieš 41 metus ir vietiniai Vrindavano gyventojai ten nesilanko, kad gautų daršaną, išskyrus atvykėlius piligrimus. Tačiau mūsų šventykloje per 12 metų praktiškai kiekvienas Vrindavano gyventojas yra bent kartą apsilankęs. Kiekvienais metais vyksta piligriminės procesijos, kuriose dalyvauja tūkstančiai atsidavusiųjų ir susidaro daugmaž 8 kilometrų žmonių eilė.

Visi Mahantai ir didieji visų keturių vaišnavų sampradayos sadhu atvyko į mūsų šventyklą, bet jie neina į jų šventyklą. Visi Gosvamiai, brahmanai ir tyri atsidavusieji ateina pas mus gauti prasado, bet niekada neina pas juos.

Tarp visų Śrilos Prabhupados mokinių, aš esu vienintelis Mahant Vrindavane, tačiau nei vienas iš jų nebuvo pasirinktas. Pats Śrila Prabhupada norėjo būti Mahant, tačiau dėl šių keistų vakariečių pasekėjų ir mokinių, jis nebuvo išrinktas būti Mahant Vrindavane. Śrila Prabhuphada šluostėsi ašaras, kai surengė puotą visiems Mahants, pastarieji ISKCON mokiniai viską sugriovė. Jie niekada neleido Praphuphadai tapti Mahant ir tuomet visas maistas buvo sugadintas. Tai privertė Praphuphadą labai nusiminti. Aš buvau išrinktas Mahant, todėl kaip taip norėjo pats Śrila Praphuphada.

Vėliau aš buvau išrinktas gauti Mahamandaleshvar titulą ir pavydūs ISKCON'o lyderiai negalėjo patikėti savo ausimis, kai tai atsitiko. Šiandien mes turime mūsų Śri Radha Govinda Khaalasaa per kiekvieną Kumbha Mela, kuri yra oficialiai pripažinta visų vaišnavų bendruomenių.

Śrila Prabhupada paskutiniame sakinyje savo „Bhagavad-gitos“ pratarmėje užrašė: ,,nrt jri birnas, žmogus tampa tyru Viešpaties bhaktu – tai jau galima laikyti sėkme.“ Kai jie pamatė, kad aš norėčiau gauti tą sakinį – pradėjo dar labiau pavydėti.

Kuomet jie pamatė, kad mūsų šventykla Vrindavane jau atidaryta ir kad tūkstančiai žmonių nori joje apsilankyti. Tuomet pirmą kartą Vrindavano istorijoje gėlės buvo pilamos iš straigtasparnio. Jie tapo tokie pavydūs, kad nusipirko žemės sklypą vos 20 metrų nuo mūsų šventyklos ir ten pasistatė trijų aukštų pastatą, kuriame atidarė Sandipani Muni vardu pavadintą mokyklą. Dabar jie turi dar daugiau galimybių blogai kalbėti apie mus tiems, kas nori užeiti į mūsų šventyklą. Jie taip pat papirkinėja žmones, kad pas mus neateitų ir bando juos pašalinti iš mūsų šventyklos. Kai jie pamatė, kad negali papirkti mūsų darbuotojų ir neleisti jiems atvykti į darbą (pavyzdžiui mėtant ant jų kiaušinius), tuomet jie išmontavo savo pastatą ir tą žemę kažkam pardavė. Kadangi mūsų pusėje yra Kṛṣṇa, todėl jie tik dar labiau širsta.

Galbūt Jums įdomu sužinoti, kodėl jie savo mokyklą pavadino Sandipanio muni vardu? Tai yra todėl, kad Gopal Kṛṣṇos Gosvamio mokinys buvo vardu Sandipani Muni Das. Śrilos Prabhupados samadhi buvo suprojektuotas vieno žydo ir jis kažkaip praplovė smegenis Sandipani Muniui, kad jis nužudytų Vrijavasį, vardu Khillan, ISKCON'o svečių namuose, kol jis miegojo, nors tuo metu šventykloje vyko Mangal arati programa. Tyras, jaunas mokinys Gopal Kṛṣṇa Gosvami nežinojo kaip elgtis su ginklu ir kaip šauti, bet jį išmokė kaip laikyti ginklą ir kaip iš jo šauti. Vrijavasiui buvo šauta tiesiai į skrandį, tuomet kai jis miegojo svečių namuose. Todėl jie įkūrė Sandipani Muni mokyklą, kad jo vardas išliktų atmintyje. Galite paklausti, ar tai vaišnaviškas bendravimo būdas? Ar manote, kad vaišnavas taip turėtų pasielgti be jokios priežasties? Aš nepritariu tokiam bendravimo būdui ir kaip tokie žmonės dar drįsta vadinti save bhaktais. Tokio tipo žmonės nori visiškai mane sunaikinti.

Vėliau pamačiau savo dvasios brolį, kuris davė ginklą Sandipani Muniui das vienos programos Niujorke metu. Kai šis žydų bhaktas pamatė mane, jis kažkaip suprato, kad aš žinau visą istoriją, taigi jis supanikavo ir pradėjo mikčioti dvidešimt penkių žmonių akivaizdoje, kur tuo metu jis buvo parengęs privačią programą. Man keista išvysti tokius vaišnavus, tokie niekada neegzistavo vedinėje civilizacijoje.

Tai tik ledkalnio viršūnė. Apie daugelį dalykų aš galėčiau kalbėti dienų dienas, bet nesinori kalbėti apie jų ne vaišnavišką elgesį. Ar tie ISKCON lyderiai iš tikrųjų tiki tuo apie ką galvoja ir apie ką viešai kalba? Kartą atvyko pas mane vienas bhaktas iš Italijos ir paklausė, kaip aš galiu klausytis tokių jų nesamonių, kol jie mane kritikuoja. Aš jam atsakiau, jog jie kritikuoja tik dėl pavydo ir nieko daugiau.

Yra keturios nuodėmių rūšys ir jos skirstomos į dvi kategorijas. Neleistinas seksas ir azartiniai lošimai yra viena, o mėsos valgymas ir intoksikantai yra visai kas kita. Tarp šių dviejų kategorijų pirmoji yra atleistina, tačiau antroji yra neatleistina, tačiau ISKCON lyderiai neturi tiek žinių. Jie veikia kaip robotai, kurie yra užprogramuoti veikti tam tikru būdu ir jie vienaip ar kitaip bando juodinti mano vardą visame pasaulyje. Tačiau socialinė teisė sako, kad jūs kai kada galite apgauti žmonės, tačiau neįmanoma kvailinti žmonių visą laiką. Gali atsirasti keletas išmintingųjų, kurie nenorės būti apgauti. Nekalti žmonės gali būti apgaudinėjami, tačiau tik kai kurį laiką. Žmonės siekia teisybės ir trokšta sekti tyru dvasiniu keliu. Socialinė tiesa yra viena (saulė kyla rytuose), tačiau dvasinė tiesa yra visai kas kita (suvokimas, kad saulė yra Dievo akis.)

Tai tik keletas priežasčių, kodėl šių dienų ISKCON nekenčia manęs ir nori juodinti mano vardą. Jie tikisi, kad visi pradės manęs neapkęsti ar vieną dieną jiems pavyks mane nužudyti. Taip, jie mąsto racionaliai. Tai gal būt skamba kaip kažkas naujo, tačiau jų veiksmai kalba patys už save. Tai yra tokio tipo žmonės, kurie naudojosi indusais, tam, kad nužudytų indusus, nes indusai norėjo turėti savo nepriklausomybę. Prašau apsaugokite savo sąmonę, kad nebūtumėte nukirsti kaip gyvuliai. Jie naudoja Jūsų pinigus, džiaugiasi gaunama pagarba ir siunčia garantuotai jus į pragarą.

Viešpats Kṛṣṇa myli visus, įskaitant tuos, kurie klysta ir tuos, kurie nori pokyčių. Nesvarbu kaip mes elgėmės ir kokia veikla užsiėmėme praeityje. Jei mes sieksime pokyčių – pelnysime Kṛṣṇos meilę. Eikime į priekį, ženkime link dvasinio pasaulio, kol pasieksime aukščiausiąjį tikslą.

Ačiū. Jay Śri Radhe.

ŚRĪ KṚṢṆA BALARAM SVAMI
2016 m. balandžio 29 d.
Śri Vrindavano Dhama, Indija
Užrašė: Krishna Kirtan